Atsivedu Help Me.
- Na ką, išbandom pirmos šitą maniežą?
Kumelė labai nerami, kapsto kanopa žemę, nestovi vietoje.
- Nu nu ramiau, neišnaudok visų savo jėgų dar nieko neveikdama.
Šiaip ne taip užlipu.
Kumelikė iš karto stojasi piestu ir po to paruošia man puikią dovanėlę- eilę ožiukų.
Susitabdau kumelę ir nebaudžiu.
VIs dėl to nejudinta ji ilgokai...
Pradedam riščiuoti. Ji labai lekia, bet bent jau riščiuoja, o ne zovaduoja.
Apriščiuojam pusę rato. Po to keliu zovada. Iš karto pradeda skačkiuoti, tačiau aš ją susistabdau ir paglsotau. Pereinam į normalią zovadą. Ratą taip ir užbaigiam.
Po to pusę visą ratą apeinam žingsniu.
Atsistoju kilpose, sukryžiuoju pavadį. ŠIek tiek jį atleidžiu ir balsu paraginu gražuolę.
Ji pradeda lėkti tokiom skačkėm, kokiom dar nesu lėkus.
Viskas aplinkui liejasi, nieko nebesugebu įmatyti ir suvokti.
Ir tada...
Nesugebėjau suvokti, kad posūkis taip arti, o kumelė dar labiau įsilekia ir mes apsiverčiam!
Atsistoju.
Regis, man viskas gerai.
O kur Help Me?
Pamatau jau nurukūsią kumelę, ji skačkiuoja aplinkui hipodromą...
O ne...
Užstoju kumelei kelią, ir ji sustoja.
Pamatau, kad ji šlubuoja.
Greitai išsivedu šlubuojančia kumelę į arklidę.