Žingsniu atjoju su Toscana. Šiandien be balno, su paprastutėm kamanom, padarysiu lengvą treniruotę.
Pariščiuojam pievele keletą minučių.
Tada pakeliu zovada.
Kumelė įsižaidusi, pradeda šuoliuoti jau ne lėtai, ir mesteli vieną kitą ožiuką.
Susitabdau:
- Ėėė, gražuole, numesti mane nori?
Ir kumelė patrypčioja vietoje.
- Na gerai, gerai, varom
Pasilenkiu į priekį, ir Toscana jau žino ką daryti.
Pradeda skačkiuoti čia ratu, vėjas švilpia, vaizdas liejasi, ech, kaip gera
.
Susitabdau kumelaitę ir pažingsniuojam.
Tada nušoku ir atsisėdu ant žolės, susuku pavadį ir paleidžiu ją.
Toscana iš karto pradeda sukioti ratukus, bėgioti, mėtyti ožius, šėlioti, tačiau niekur toli nuo manęs nebėga.
Kai pavargsta, kiek pažingsniuoja.
Po to skačkėm tiesiai įlekia į ežeriuką.
- Tosci, nesušalsi?
Tačiau jau matau, kaip kumelė plauko gana giliai.
Tada išeina ant kranto ir pradeda pliuškenti vandenį, tarsi kviesdama prisidėti.
- Ne, Tosci, šiandien šaltoka man
.
Atrišu kumelei pavadį, ir abi pareinam namo...