Dar ir dabar gerai pamenu, kaip is manes ateme laisve. Kaip is laisvos sielos jie mane paverte eiliniu arkliu... Kaip jie mano sirdi sudraske i maziausius skutelius... Kaip is mano laisvuno sielos nieko nebeliko...
As buvau neklauzada kumeliukas. Is tiesu, buvau didziausias nenuorama is visu. Suoliuodavau laukais ir didziaautemes vausi sawo kilnia prigimtimi. Besaikiskai naudojausi laisve, taciau nemokejau jos ivertinti. Ech...
Vaiksyteje didziaja sawo gywenimo dali praleidau prie upelio- ten mes su kitais kumeliukais seldawome kaip tikri laukiniai. Zmogaus akis negalejo cia musu uzmatyti, turbut todel jis niekada nesuprato, kokia yra tikroji zirgo prigimtis...
Cia mes rengdavome lenktynes, varzydavomes vieni su kitais, noredami issiaiskinti, kuris yra geriausias.
Lenktyniaudawom su veju, jautemes tikrais laisves vaikais. Ir mums atrode, kad taip tesis amzinai.
Taip mes dziaugemes sawo nerupestinga ir vejavaikiska vaikyste.
Taciau viena diena pradejo detis keisti dalykai- ateidawo zmogus, prisiviliodavo kuri nors is kumeliuku, ji prisirisdawo ir issivesdawo. Ir niekados nebeparvesdavo. Ir tai buvo labai keista.
Anksciau, nors ir su baime, visi laukdawo zmogaus pasirodymo. Jis mums idedavo sieno i edzias ir mes del to jautemes laimingi.
Dabar mes visiskai jo nelaukdavome. Tik pamate ji, skuosdavome per pieva, kiek tesesi tvora. Taciau jis buwo kantrus. Vis del to vienas is musu nesugebedawo atsilaikyti smalsumui, ir prieidawo. Taip jis iskeisdavo sawo laisvuno siela i smalsuma. Ir viskas...
Po tam tikro laiko, pievoje, prie upelio likome dviese. Zinojau, kad jie manes neissives. Ne, to tikrai nebus.
Ir stai, jis vel atejo. Kaip visada, nesinas kibireliu, kurio viduje kazkas itin gundanciai traskejo, o rankoje laike virve. As apsisukau ir nusuoliavau, kie kojos leidzia. Pamenu, kaip apsigreziau perspeti sawo draugo, taciau zmogus jau vedesi ji anapus tvoros...
As likau vienas. Musu buvo tiek daug. O dabar as vienas. Vienas kaip pirstas. Dienu dienas is vieno ganyklos kampo i kita suoliuodavau be sustojimo, nes nebegalejau istverti vienatves. Laisve, ta saldzioji laisve, kai ja isgyweni wienas pats, ji nieko verta.
Zmogus nepasirode. Jis niekada neateidavo i ganykla. Niekada manes nebande prisivilioti.
Jis buwo gudrus. Kiekwiena diena jis ateidawo prie pievos tvoros, nesinas tik virve. Jokio kibirelio, nieko.
Nebegalejau iskesti vienatves. Ir vis del to as pasidaviau... As isdaviau laisve, ir visa, kas man buwo brangu...
Sukaustytais zingsniais, lyg su paralyziuotom kojom zengiau prie zmogaus... Mano siela saukte sauke apsigrezti, suolioti tolyn. Taciau as zinojau, kad atejo laikas.
Ant mano kaklo virve. Jauciuosi lyg nugaletas karo lauke. Jauciuosi lyg isdaves sawo gimtaja sali, viska, kas man brangu.
Taip, as isdaviau.
As neturejau kitos iseities.
Atleisk...
Pamenu, kad labai skaudziai pasigailejau, kad pasidaviau zmogui.
Jie man be jokio gailescio i burna ispuraude kazkoki salta gelezies gabala.
Jis zeide ir pjove mano zandus.
Po to jie man ant nugaros uzdejo kazkokia kupra, kurios as visada bandydavau nusikratyti.
Uz tai, kad as priesindavausi gaudavau skaudziu kirciu.
Ir as ismokau nebesipriesinti.
VIena karta ant manez uzlipo zmogus, ir tai buwo pat slyksciausias dalykas, koki buwau patyres iki tol.
Ne todel, kad man buwo sunku begti, ne todel, kad jis zeide mano burna ir mano sonus.
Ne todel.
Todel, nes as turejau paklusti.
O jei nepaklusdavua budavau tiek nulupamas, kad vos paeidavau.
Zmogaus pentinai, sugrusti i mano sonus, verte mane eiti i prieki.
Veliau jie mane priverte sokineti. Is pradziu man tai patiko. Taciau veliau, jie liepadavo man pavargusiam sokti vis auksciau ir auksciau, kol nebesugebedavua paeiti, ir krisdavau kartu su raiteliu.
Uz nuovargi taip pat budavau skaudziai musamas.
Nebegalejau viso to pakesti- man sito buwo per daug.
As tapau bejausmis ir saltas.
Todel, nes visi man buwo bejausmiai ir salti.
Taip as buvau zlugdomas diena is dienos.
Diena is dienos tapdavau vis didesniu nieku.
Ir stai, atejo diena, kai pajutau, kad nebeturiu jegu.
As buvau per daug pavarges, kad toliau eiciau.
Jokie pentinai ar botagas manes nebutu priverte eiti toliau.
Zmogus, tas pats, kuris pries tiek metu mane is cia isvede, ateme man ir mano draugams laisve, veda mane cia.
Mes jau ganykloje. Jis nuimu kantara, paglosto mano isvanotus sonus ir prisiglaudzia.
Tada as pajutau jegu antpludi.
Nezinau kodel. Gal del to, nes pajutau dar niekada nepajusta dalyka- svelnu prisilietima? O gal del to, nes tai buwo tie patys laukai, ta pati laisve?
Ilgai nieko nebelaukes, nusuoliavau taku.
Nors jau nebebuwau toks jaunas kaip kadaise, jauciausi taip pat, kaip pries daugeli metu. Vel lenktyniavau su veju, vel elgiausi kaip neklauzada vaikas.
Atsiduriau salia upelio. As sustojau. Isiziurejau i sawo atvaizda vandenyje.
Ir tada supratau, kaip nekenciu saves.
Isdaviau laisve, ir stai ko sulaukiau.
Praleidau dar cia pora dienu. Buvau laimingas kaip niekada. Jauciausi, tarsi naujai gimes. Taciau zinojau, kad jau esu senas zirgas.
Ir stai, zmogus vel gi atejo i pieva.
Nesinas tuo paciu kibireliu ir virve.
Jis susvilpe. As pririsnojau prie jo. Sis pagloste mane, uzdejo kantara ir mes isejome.
As zinojau, kur jis mane veda.
Ir zinojau- niekada cia nebesugrisiu...
Užradau seną darbelį, perskaičiau, ir man patiko
. Tai įvertinkit jūs
rodiklis 
Gili potekstė 
. Aišku, nieko man nesigavo, bet dbr jau nesvarbu